Siracido 24

₁Išmintis pati gieda savo šlovės giesmę

ir didžiuojasi savimi savo tautoje.

₂Aukščiausiojo bendrijoje ji atveria lūpas

ir didžiuojasi jo Galybių Artume:

₃„Išėjau iš Aukščiausiojo lūpų

ir tarsi migla apdengiau žemę.

₄Gyvenau dangaus aukštybėse,

o mano sostas buvo debesies stulpe.

₅Apėjau dangaus skliautą pati viena

ir išvaikščiojau bedugnės gelmes.

₆Valdžiau jūros bangas ir visą žemę,

visas tautas ir gentis.

₇Visur ieškojau poilsio vietos,

kurioje turėčiau gyventi.

₈Tada Visatos Kūrėjas davė man įsakymą,

ir mano Kūrėjas parinko vietą mano padangtei,

tardamas: ‘Jokūbe turi statytis buveinę,

Izraelyje turi turėti savo paveldą’.

₉Pradžioje, prieš visus amžius, jis mane sukūrė,

ir per visus amžius aš nenustosiu būti.

₁₀Šventojoje Padangtėje jam tarnavau,

o paskui Sione užėmiau savo vietą.

₁₁Taip mieste, kurį myli,

jis man davė poilsio vietą;

Jeruzalėje mano valda.

₁₂Įleidau šaknis garbingoje tautoje;

Viešpaties dalyje mano paveldas.

₁₃Išaugau lyg kedras Libane,

lyg kiparisas ant Hermono kalno.

₁₄Išaugau lyg palmė En Gedyje,

lyg oleandrų krūmai Jeriche;

lyg dailus alyvmedis lygumoje

ir lyg platanas prie vandens aš išaugau.

₁₅Kvepėjau lyg cinamonas ar sotvaras

ir skleidžiau malonų kvapą lyg geriausia mira,

lyg galbanas, onychai ir mastikmedžio derva,

lyg smilkalai Padangtėje.

₁₆Skleidžiau savo šakas kaip terpentinmedis;

tokios garbingos ir dailios mano šakos.

₁₇Kraunu dailius pumpurus kaip vynmedis,

ir mano žiedai neša garbingų ir gausių vaisių.

₁₈Gimdau kilnią meilę, pagarbą ir šventą viltį;

būdama amžina, esu dovanota visiems savo vaikams,

kurie jo išrinkti.

₁₉Ateikite pas mane visi, kurie manęs trokštate,

valgykite iki soties mano vaisių.

₂₀Atminti mane yra saldžiau už medų,

geriau turėti mane, negu medaus korį.

₂₁Kas mane valgo, tas dar labiau manęs alksta,

kas mane geria, tas dar labiau manęs trokšta.

₂₂Kas manęs klauso, tas niekais nenueis,

kas elgiasi, kaip aš liepiu, tas niekad nenusidės“.

₂₃Visa tai – Dievo Aukščiausiojo Sandoros knyga,

Įstatymas, kurį mums Mozė įsakė

kaip paveldą Jokūbo bendrijai.

₂₄Nepavark stengdamasis Viešpaties padedamas,

būk arti jo, kad jis tave pastiprintų.

Tik Visagalis Viešpats yra Dievas,

be jo nėra kito Gelbėtojo.

₂₅[Įstatymas] sklidinas išminties

kaip Pišonas

ir kaip Tigras pirmųjų vaisių metu.

₂₆Jis išsilieja supratimu

kaip Eufratas

ir kaip Jordanas per pjūtį.

₂₇Jis patvinsta žinojimu

kaip Nilas

ir kaip Gihonas vynuogių rinkimo metą.

₂₈Pirmasis žmogus išminties niekada gerai nepažino,

nepasiseks nė paskutiniajam jos suprasti.

₂₉Gilesnės už jūrą jos mintys,

o jos patarimai gilesni už didžiąją bedugnę.

₃₀Kaip upelis iš jos srovės,

plukdantis vandenį į sodą,

₃₁tariau sau: „Palaistysiu savo sodą

ir sudrėkinsiu savo gėlių lysves“.

Nuostabu, kad mano upelis tapo upe,

o mano srovė – jūra.

₃₂Vėl siųsiu savo pamokymą kaip ryto aušrą

ir skleisiu jo šviesą toli.

₃₃Vėl išliesiu mokymą kaip pranašystę

ir paliksiu jį ateinančioms kartoms.

₃₄Žiūrėkite, aš netriūsiau vien sau,

bet visiems, kurie ieško išminties.